Gydytojas Liubomiras Laucevičius

Liubomiras Laucevičius (1905–1993) – vienas garsiausių XX a. Lietuvos medikų, gydytojas praktikas, pedagogas, mokslininkas, išskirtinis medicinos eruditas. Likimas jam skyrė pačius sunkiausius išbandymus – karo išblaškyta šeima, Sibiro lageriai, alinantis klaidžiojimas sovietmečio ideologijos labirintais. Bet visa tai nepalaužė, galbūt net dar labiau sustiprino jo tikėjimą savo pašaukimu, norą dirbti ir būti naudingam Lietuvai ir jos žmonėms. Jis ėjo per gyvenimą oriu aristokrato žingsniu, aukštai iškelta galva, tačiau be puikybės, atvira širdimi. Jis nesiekė garbės, bet jos nusipelnė.

Šioje knygoje spausdinami labai atviri paties Liubomiro Laucevičiaus pasakojimai, užrašyti 1992 metais, jo artimųjų bei kolegų neproginės  mintys, pateikiama istorinių duomenų apie bajorų Laucevičių giminę ir herbą. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis iš asmeninių archyvų.

***
Labai skaudu, kad mūsų šeimos buvo taip išdraskytos. Tų jausmų, gyvenimo negalima lyginti su šeimomis, kuriose vaikai visada turėjo mylintį ir mylimą tėvą ir mamą, stabilų gyvenimą. Kartu su vaikais gyvenome tame pačiame name nuo pat gimimo, tik suaugę jie paliko namus. Jų gyvenimas nuo skaudaus mūsų gyvenimo skiriasi kaip dangus ir žemė.
(Marija Regina Laucevičiūtė-Raudienė, duktė)
 

Gyvenant šeimoje dešimtmečius, meilė keičiasi, išnyksta jaunystės aistra, bet meilė niekur nedingsta. Ji būna kitokia. Vienas kitą gerbti ir nuoširdžiai padėti iki gyvenimo pabaigos – vertingiausia, ką žmogus gali padovanoti žmogui.
(Nina Laucevičienė, žmona)


Tikras stebuklas – retai šiandien sutiksi žmogų, kuris užantyje nesinešiotų akmens, visada paruošto sviesti į kitą. Tėvas gyveno be pykčio kitiems, nors jo gyvenime būta sunkių akimirkų, neteisybės, kurią patyręs žmogus galėjo tapti pagiežingas, piktas, jaustis nepelnytai nuskriaustas. Matome daugybę pavyzdžių, kai tremtį patyrę žmonės taip ir neatsigavo morališkai, jie nepajėgia atleisti aplinkai.
 (Aleksandras Laucevičius, sūnus)


Dieduko laimė – jis mylėjo savo profesiją. Manau, kad mylėdamas savo darbą, darė gera žmonėms...
Močiutė valdė visus namus. Jeigu namus būtų tvarkęs diedukas, iš karto būtume bankrutavę.
(Ingrida, anūkė)


Medicinos autoriteto vaidmuo tuometinėje medicinoje buvo daug didesnis negu dabar. Dabar autoritetų beveik nebėra – yra prietaisai ir technologijos, kurios vertinamos labiau už mediko profesionalumą.
(Virginijus Šapoka, docentas, vidaus ligų gydytojas)


Sugalvoję matuoti varžą, turėjome surasti kiaulės pūslę, nes kiaulė artimiausias žmogui padaras. Neprisimenu, iš kokios skerdyklos ją gavome, bet gavome...
(Imantas Misevičius, docentas, gydytojas nefrologas, toksikologas)


Ne kartą pasakojo apie tremtį, gyvenimą Pečioros lageryje, bet tie pasakojimai nebuvo liūdni, labiau nuotykiniai... Sunkus ir sudėtingas ten buvo gyvenimas, bet jis apie viską taip lengvai, nedejuodamas ir negailėdamas savęs pasakodavo, jog atrodydavo – pasakoja kokį filmo siužetą, o ne savo, politinio kalinio, gyvenimo istorijas...
Jis nebuvo puritonas – mėgavosi gyvenimu, o ne vargo gyvenimą.
(Saulius Grigonis, gydytojas endokrinologas)